Laikas bėga neįtikėtinai greitai... Pasižiūrėjus atgal, jau praėjo devyneri metai nuo pirmo prisilietimo prie lenktyninio žirgo ir mokymosi juos treniruoti. Pirmasis treneris buvo rusas ir jo metodika buvo labai paprasta, tradicinė metodika (angl.conventional training) kai žirgai ruošiami gan lėtai, palaipsniui didinant krūvį lėtu tempu ir pridedant gallopavimą kartą per savaitę arba kartą per dvi savaites. Po to seka treniravimas distancijai, kai tiesiog auginama ištvermė tai distancijai, kurią žirgas turės nubėgti. Šėrimas tris kartus dienoje, žirgai neleidžiami į levadas, bet išlaikomas ryšys su žmogumi - kiekvieną vakarą žirgai šukuojami arba maudomi pridedant tas papidomas 20min ryšio su žmogum kasdien. Kiek pamenu, dauguma žirgų buvo trimečiai ir visi buvo labai smagūs kiekvieną dieną ir buvo du ar trys žirgai, kurie dažniausiai nenorėjo eiti treniruotis kas jau kitomis akimis žiūrint nebuvo labai geras ženklas. Visi žirgai ėdė gan gerai, vadinasi, nebuvo pertreniruoti ir tai buvo 2006 metais. Vasara buvo neįtikėtinai karšta ir tai buvo mano pirmoji gyvenimo mokykla šioj sunkiai dirbančių žmonių industrijoj. Kiekvienas rytas prasidėdavo kėlimusi penktą ryto, 3-4 arklių jojimas, gardų valymas ir žirgų šėrimas iki maždaug 12val. ir tada pertrauka iki 4val. vakare kai visi grįždavom į arklidę vėl šukuoti, maudyti ir šerti žirgų. Tai buvo puiki patirtis ir sunkus darbas, kuris atsipirko pirmąja treble diena mano gyvenime - paskutinėse lenktynėse Palangoje Cicha Dolina, Dudi ir Vikingas atnešė man tris pergales tą lietingą dieną. Deja, neilgai teko turėti šalia žmogų, kuris nusimanytų savo darbą. Alikas (treneris iš Rusijos) paliko mus grįžęs namo į Rusiją, RIP.
Po to sekė vieni metai žirgų treniravimo Kurtuvėnuose kur išlaikiau tą pačią Aliko sistemą, tik įtraukiant daugiau darbo jojant miškuose. Žirgai bėgo neblogai, bet atrodė gan prastai, tai buvo tik dar viena pamoka, kad lenktyniniai žirgai turi būti laikomi privačiai arba vieno trenerio arklidėse ir negali būti šeriami taip pat, kaip paskirta visai arklidei. Iš klaidų mokomės, taigi po to sekė Raseiniai.
Du 'paketai' žirgų atkeliavo į Raseinius 2007 metų vėlyvą rudenį. Tuo metu turėtus du žirgus persivežėm į Raseinius. Pirmieji trimečiai buvo pradėti treniruoti mirusiam Raseinių hipodrome, arklidės buvo tvarkomos nuolatos, manieže pakeistas gruntas ir viskas lyg ir pradėjo tekėti gera linkme. Čia susipažinau su kitokia metodika, pavasarį žirgai buvo daug risčiuojami greita risčia ir kenteriuojami po 1-2km kasdien, patiesimai kas savaitę po 800-600 metrų. Visi žirgai tempė, dažnai neėsdavo ir kai kurie iš jų buvo tikrai sudėtingi joti. Situaciją kiek pagerino levados, bet tai iki galo jų nenuramino. Kai kurie žirgai puikiai tvarkėsi su nuolat gyva ir pilna žmonių arklide, bet žirgams turintiems silpnesnę psichiką ramybės neturėjimas ir treniruotės tam pačiam hipodrome kuriame vykdavo lenktynės tiesiog buvo nuosprendis į didesnes psichikos problemas. Treniruočių kiekis ir intensyvumas sumažėjo sezono viduryje ir tai, kad pradėjome pažinoti žirgus inside out padėjo rasti bendrą kalbą su jais ir pagerinti apetitą, nuraminti juos treniruotėse. Turėjau galimybę išvažiuoti su žirgais prie jūros, pusantros savaitės Palangoje buvo labai naudingos, nes žirgai galėjo nurimti ir ramiai padirbti smėlyje ir pasivaikščioti jūra kas buvo naudinga ir kojoms ir jų psichikai. Po to sekė kiti metai Raseiniuose ir keli nauji žirgai treniravime. Treniravimo principai išliko panašūs ir iš esmės niekas nesikeitė iki 2010 metų rudens.
2010 vėlyvą rudenį mūsų žirgai atvažiavo į Bubius, dabartinį 'Lion's Choice'. Tuo metu Joy Kitty buvo didžiausia dilema pasiruošti St.Leger nes aš visdar turėjau problemų su ja treniruotėse. Carman taip pat buvo problema, nes tas žirgas turėjo didelių meškavimo problemų ir jokio apetito koncentratams ir šienui. Pasikeitė ir treniravimo takai, nedidelis vos 3 furlongų smėlio takas su pelke, kuri puikiai tinka sausgyslių paruošimui prie klampesnio grunto, miško takai ir kalnai miškuose, žingsniavimas pro kaimą, kai žirgai gali žvalgytis kas vyksta aplinkui visiškai pakeitė žirgų elgseną. Prie treniravimo taip pat prisidėjo kasdienis leidimas į levadas, kartais dukart dienoje. Kitoks gardų išdėstymas, kai žirgai ne tik mato vienas kitą, bet ir gali liestis. Žirgai nesikeitė greitai. Meškuojantis Carman visiškai atsisakė ėsti koncentratus pirmą savaitę ir kartais net praleisdavau 20 minučių jį šeriant iš rankų. Kiti žirgai jautėsi žymiai geriau, bet pradėjo gultis levadose ir nurimti tik po kelių mėnesių, Carman prireikė maždaug 6 mėnesių kol sumažėjimo meškavimas, po metų ir pusantrų intensyvus meškavimas be priežasties dingo, žirgas pradėjo įgauti kondiciją ir atgavo riebalinį sluoksnį žiemos metu.
Žirgų treniravimas Lion's Choice yra kitoks, nei daugumoje lenktynių žirgų arklidžių. Čia nėra vaikštynės, bet jos ir nereikia. Nedidelis žirgų kiekis leidžia pažinti žirgus iš vidaus ir išorės ir atrasti jiems labiausiai tinkantį treniruočių režimą ir gyvenimo stilių. Tradicinio treniravimo metodo su daug lėto darbo treniruočių pradžioje beveik nebetaikau. Patirtis, įgyta dirbant pas skirtingus trenerius leidžia labiau laviruoti ir atrasti tinkamiausią treniravimo tipą kiekvienam žirgui. Treniravimo pagrindas yra intervalinis treniravimas, kai žirgai yra dirbami mažesnėmis distancijomis bet skirtingais greičiais leidžiant tarp distancijų atsipūsti ir grąžinti deguonį atgal į raumenis. Taip yra treniruojami visi raumenų tipai, pašalina susikaupusi pieno rūgštis kiekvienos treniruotės metu, o ne kitą dieną. Vietoje vaikštynės žirgai eina į levadas kur jie gali judėti tokiu greičiu, kokiu nori ir išlaikyti socialinį ryšį su kitais žirgais. Kai kurie treneriai bijo leisti žirgus į levadas dėl traumų, bet praktika rodo, kad žirgai kasdien einantys į levadą nėra linkę savęs sužeisti ir nusiplėšti pasagų. Žirgai, kurie neina į levadas kasdien gali save sužaloti, kaip ir vaikai, visą gyvenimą kontroliuoti tėvų dažnai yra linkę prisigerti iki sąmonės netekimo pirmą kartą išleisti į vakarėlį (no offence :D). Visgi, lėtas treniravimas turi būti išlaikomas norint palaikyti kondiciją ir paruošti kaulus svoriui intensyvios treniruotės metu. Taigi, kodėl lėtai treniruojant dar nepridėjus papildomos jėgos į žirgo variklį - galines kojas? O kaip balansas? Taip į savaitę įeina viena arba dvi treniruotės vaikymo su parišimais arba maniežas. Prie viso to, žirgai išmoksta nusiraminti, teisingai panaudoti savo kūną ir yra žymiai malonesni joti ir lengviau suvaldomi greičio treniruočių metu. Taikant intervalinį treniravimą gallopavimas išlieka, bet jo tenka žymia mažiau. Žirgai žymiai ramesni, visuomet turi apetitą ėsti ir išlaiko gerą kondiciją. Stereotipinė elgsena meškavimo atžvilgiu sumažėja per pusę metų, deja, priekandžiavimo ydų nepavyko sumažinti lygiai taip pat kaip ir kitiems žirgus turintiems žmonėms. Pilnai apsiprasti su vieta ir rutina žirgams reikia laiko, o stebėti jų elgseną vis kitokiose sąlygose yra vienas įdomiausių dalykų mano gyvenime. Foto ir daugiau istorijų FB : @Lion's Choice žirgynas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą